Ankstyviausi išlikę siuvinėjimai yra skitų, datuojami 5–3 amžiais prieš Kristų.Maždaug nuo 330 m. e. m. iki XV amžiaus Bizantija gamino siuvinėjimus, puoštus auksu.Buvo iškasti senovės kinų siuvinėjimai, datuojami T'ang dinastijos (618–907 m. e. m.) laikų, tačiau žinomiausi išlikę Kinijos pavyzdžiai yra Čingų dinastijos (1644–1911–12 m.) imperatoriški šilko drabužiai.Indijoje siuvinėjimas taip pat buvo senovinis amatas, tačiau būtent iš Mogolų laikotarpio (nuo 1556 m.) išliko daug pavyzdžių, daugelis jų kelią į Europą nuo XVII amžiaus pabaigos iki XVIII amžiaus pradžios per Rytų Indijos prekybą.Stilizuoti augalų ir gėlių motyvai, ypač žydintis medis, turėjo įtakos anglų siuvinėjimui.Olandijos Rytų Indija taip pat gamino šilko siuvinėjimus XVII ir XVIII a.Islamiškoje Persijoje yra išlikę XVI ir XVII amžių pavyzdžiai, kai siuvinėjimuose matomi geometriniai raštai, kurie stilizacija labai nutolę nuo juos įkvėpusių gyvūnų ir augalų formų, nes mūsų draudimas vaizduoti gyvas formas.XVIII amžiuje jie užleido vietą ne tokiems griežtiems, bet vis dar formaliems žiedams, lapams ir stiebams.18 ir 19 amžiais buvo gaminamas tam tikras kratinys, vadinamas Resht.Iš Artimųjų Rytų kūrinių XX amžiaus pirmoje pusėje yra spalvingas valstiečių siuvinėjimas, pagamintas Jordanijoje.Vakarų Turkestane XVIII ir XIX a. Bokharos darbai su ryškių spalvų gėlių purškikliais buvo atliekami ant viršelių.Nuo XVI amžiaus Turkija gamino įmantrius aukso ir spalvoto šilko siuvinėjimus su stilizuotų formų, tokių kaip granatai, repertuaras, o tulpių motyvas ilgainiui vyravo.Graikijos salose XVIII ir XIX amžiuje buvo sukurta daug geometrinių siuvinėjimo raštų, kurie įvairiose salose skyrėsi, Jonijos salose ir Scyrose buvo turkų įtaka.
Siuvinėjimas XVII ir XVIII a. Šiaurės Amerikoje atspindėjo europietiškus įgūdžius ir tradicijas, pavyzdžiui, siuvinėjimą, nors dizainas buvo paprastesnis, o siūlės dažnai buvo modifikuojamos, kad būtų išsaugotas siūlas;Populiariausi buvo mėginių rinkiniai, siuvinėti paveikslėliai ir gedulo paveikslėliai.
XIX amžiaus pradžioje beveik visas kitas siuvinėjimo formas Anglijoje ir Šiaurės Amerikoje pakeitė spygliuočių tipas, žinomas kaip Berlyno vilnos darbas.Vėlesnė mada, paveikta meno ir amatų judėjimo, buvo „meno rankdarbiai“, siuvinėjimas ant grubaus, natūralios spalvos lino.
Gaukite „Britannica Premium“ prenumeratą ir gaukite prieigą prie išskirtinio turinio.
Prenumeruokite Dabar
Pietų Amerikos šalis paveikė ispaniškas siuvinėjimas.Centrinės Amerikos indėnai gamino tam tikrą siuvinėjimą, žinomą kaip plunksnų dirbiniai, naudodami tikras plunksnas, o kai kurios Šiaurės Amerikos gentys kūrė plunksnų dirbinius, siuvinėdami odą ir žievę dažytomis kiaulių plunksnomis.
Siuvinėjimas taip pat dažnai naudojamas kaip puošmena Vakarų Afrikos savanoje ir Konge (Kinšasoje).
Daugelis šiuolaikinių siuvinėjimo darbų yra susiuvami kompiuterine siuvinėjimo mašina, naudojant siuvinėjimo programine įranga „skaitmenintus“ raštus.Mašininio siuvinėjimo metu skirtingų tipų „užpildai“ užbaigtam darbui suteikia tekstūros ir dizaino.Mašininis siuvinėjimas naudojamas logotipams ir monogramoms pridėti prie verslo marškinių ar švarkų, dovanų ir komandos drabužių, taip pat papuošti namų apyvokos skalbinius, užuolaidas ir dekoravimo audinius, imituojančius įmantrų praeities siuvinėjimą rankomis.Daugelis žmonių, norėdami reklamuoti savo įmonę, renkasi siuvinėtus logotipus ant marškinių ir švarkų.Taip, siuvinėjimas nuėjo ilgą kelią tiek stiliaus, tiek technikos, tiek naudojimo atžvilgiu.Taip pat atrodo, kad jis išlaiko savo intrigą, nes kartu su juo ir toliau auga jo populiarumas.
Paskelbimo laikas: 2023-02-20